Ne nuleisti kartelę vaikui, o pakelti ją valstybei
Diskusijose dėl švietimo politikos dažnai esame stumiami rinktis tariamai konkuruojančius prioritetus: žinias arba gebėjimus, aukštus reikalavimus arba vaiko gerovę, mokytojo laisvę arba atsakomybę, bendrą standartą arba individualų ugdymą, tęstinumą arba inovaciją. Tai klaidinanti prieiga. Švietimo politikoje turėtume vengti kraštutinumų. Turime gebėti derinti prioritetus taip, kad jie geriausiai tarnautų vaiko pažangai ir valstybės ateičiai.