Ne nuleisti kartelę vaikui, o pakelti ją valstybei

Kiekvieno vaiko pažanga – Lietuvos ateities klausimas

Valstybės pažangos strategijoje „Lietuva 2050“ kokybiškas švietimas, stiprūs demokratijos principai ir kultūra įvardyti kaip valstybės ateities pamatai. Strategijoje keliama ateičiai pasirengusio, atsparaus ir laisvo žmogaus, gyvenančio bendruomenėje, kuriai rūpi, ambicija.

Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko pavaduotojas Liutauras Kazlavickas | I. Gelūno nuotrauka

Ši ambicija leidžia aiškiai nusakyti kokią paskirtį turėtume kelti švietimui šiandien: padėti kiekvienam jaunam žmogui tapti laisva, brandžia, atsakinga ir kuriančia asmenybe, gebančia veikti pasaulyje, kurti Lietuvą ir stiprinti demokratinę bendruomenę.

Pastarojo meto ginčas dėl PUPP kartelės aiškiai parodė, kaip lengvai nuo šios ambicijos galima nukrypti. Siūlymas atsisakyti reikalavimo prieš tęsiant mokymąsi pagal vidurinio ugdymo programą pademonstruoti bent minimalų pagrindinių žinių ir gebėjimų lygį buvo grindžiamas siekiu neužkirsti vaikui kelio į vidurinį išsilavinimą. Tačiau taip vaiko galimybė tęsti mokymąsi buvo supriešinta su jo teise įgyti būtiną išsilavinimo pagrindą. Tai nėra alternatyvos: vaikams turime kelti aukštus lūkesčius ir tikėtis jų pastangų, o valstybė privalo laiku pastebėti spragas ir suteikti realią pagalbą sutartam pagrindui pasiekti.

Diskusijose dėl švietimo politikos dažnai esame stumiami rinktis tariamai konkuruojančius prioritetus: žinias arba gebėjimus, aukštus reikalavimus arba vaiko gerovę, mokytojo laisvę arba atsakomybę, bendrą standartą arba individualų ugdymą, tęstinumą arba inovaciją. Tai klaidinanti prieiga. Švietimo politikoje turėtume vengti kraštutinumų. Turime gebėti derinti prioritetus taip, kad jie geriausiai tarnautų vaiko pažangai ir valstybės ateičiai.

Žinios ir gebėjimas veikti

Lietuvos bendrasis ugdymas šiuo metu išgyvena svarbų virsmą – pereiname prie kompetencijomis grįsto ugdymo. Tai didelis visos sistemos pokytis, kuriam reikia nuoseklumo ir aiškios lyderystės. Programų atnaujinimas yra tik dalis šio pokyčio. Dabar svarbiausia, kad atsinaujinimas įvyktų ir klasėje – keistųsi tai, kaip mokome vaikus, kaip padedame jiems suprasti ir sieti žinias, jas taikyti, jomis grįsti sprendimus ir veikti naujose situacijose.

Kompetencijomis grįstas ugdymas reikalauja kitokių mokymo metodų, ir kitokio vertinimo. Jei mokome ne tik atkartoti faktus, bet ir jais naudotis, turime vertinti ne tik tai, ką mokinys prisimena, bet ir tai, ar jis geba paaiškinti, argumentuoti, spręsti problemas, kurti ir pritaikyti žinias. Vadinasi, kartu su ugdymo turiniu turi keistis kasdienis vertinimas, nacionaliniai patikrinimai, mokytojų rengimas ir mokymo priemonės. Visa sistema turi veikti ta pačia kryptimi.

Vis dėlto svarbu suprasti, kad kompetencijos nėra žinių alternatyva. Priešingai – kompetencija atsiskleidžia mokiniui gebant sukauptas žinias susieti ir panaudoti konkrečioje situacijoje. Tvirtas žinių pagrindas mokantis leidžia suprasti vis sudėtingesnį turinį. Ypač svarbūs kalbos ir matematikos pagrindai – per juos mokinys įgyja priemones samprotauti ir mokytis kitose srityse. Todėl žinios ir kompetencijos neturi būti supriešinamos. Kokybiškas ugdymas turi padėti įgyti gilias, susietas ir panaudojamas žinias – tokias, kuriomis mokinys gebėtų remtis savarankiškai mąstydamas ir veikdamas.

Aukšti lūkesčiai ir reali pagalba

Aukšti lūkesčiai reiškia, kad iš kiekvieno vaiko tikimės pažangos ir pastangų, kartu prisiimdami valstybės pareigą sudaryti sąlygas jam siekti kuo geresnio rezultato. Jei dalies vaikų galimybes mokytis riboja mokytojų trūkumas, menkesnis dalykų pasirinkimas, neprieinamos laboratorijos ar silpnesnė ugdymo aplinka, negalime sakyti, kad visiems vaikams užtikriname lygiavertes galimybes pasiekti savo mokymosi potencialą.

Dar praėjusią kadenciją daug dėmesio skyrėme šiuolaikiškoms ugdymo sąlygoms ir veiksmingai mokymosi pagalbai: įgyvendinome Tūkstantmečio mokyklų programą, plėtojome STEAM centrų tinklą, parengėme nacionalinį matematikos mokymo gerinimo planą, pradėjome taikyti individualias mokymosi pažangos priemones. Tačiau ties tuo sustoti negalime.

Nacionaliniai duomenys rodo pernelyg didelius skirtumus tarp savivaldybių. Vienose jų PUPP slenkstinio lygio nepasiekia tik 7–9 proc. mokinių, kitose – iki 46 proc. Tai reiškia, kad vaiko galimybės įveikti mokymosi spragas vis dar pernelyg priklauso nuo to, kur jis mokosi. Valstybės užduotis – išsiaiškinti, kodėl vienur mokinių pažanga nuo NMPP iki PUPP yra gerokai didesnė, perimti veikiančią praktiką ir kryptingai stiprinti savivaldybes bei mokyklas, kuriose rezultatai prasčiausi.

Tam reikia valstybės lygmeniu veikiančios mokymosi pagalbos garantijos. Spragos turi būti pastebimos kuo anksčiau – nelaukiant PUPP – o jas nustačius vaikui turi būti skiriama jo poreikį atitinkanti pagalba: papildomas mokymosi laikas, lankstesnis ugdymo organizavimas atsižvelgiant į mokymosi tempą ir pasiekimų lygį, individualus planas ar specialistų įsitraukimas. Pagalbos mastą turi lemti vaiko poreikis, o ne savivaldybės finansinės galimybės, vaiko gyvenamoji vieta ar šeimos galėjimas samdyti korepetitorių.

Mokytojo profesinė laisvė ir atsakomybė

Mokytojų trūkumas artimiausiais metais taps vienu didžiausių švietimo sistemos iššūkių. 2025 m. Lietuvoje trūko apie 600 mokytojų, o per artimiausius penkerius metus prognozuojamas maždaug 6 tūkst. mokytojų poreikis. Neramina ir TALIS duomenys – pusė jaunesnių nei 30 metų mokytojų svarsto per penkerius metus palikti profesiją. Todėl neužtenka vien pritraukti daugiau žmonių į pedagogikos studijas – turime kurti profesiją, į kurią norėtųsi ateiti, augti ir joje likti.

Mokytojas yra savo dalyko profesionalas, todėl turime saugoti ir stiprinti jo profesinį savarankiškumą – galimybę spręsti, kaip geriausiai mokyti savo mokinius, rinktis metodus, priemones, užduotis ir ugdymo organizavimo būdus. Valstybė turi aiškiai sutarti dėl ugdymo tikslų ir standartų, suteikti mokytojui geras profesines atramas ir palikti jam erdvės pasirinkti geriausią kelią tiems tikslams pasiekti.

Profesinė laisvė kartu reiškia ir profesinę atsakomybę. Iš mokytojo pagrįstai tikimės, kad jis nuolat stiprins savo kompetencijas, reflektuos ir tobulins savo praktiką, o svarbiausia – prisiims atsakomybę už mokinio mokymąsi ir pažangą.

Bendras standartas ir individualus augimo kelias

Bendras ugdymo standartas – tai visiems mokiniams sutarti mokymosi tikslai ir pasiekimų lūkesčiai, tačiau jis nereiškia vienodo kelio jų siekti. Vaikai ateina su skirtingomis žiniomis, mokosi skirtingu tempu ir jiems reikia skirtingo intensyvumo pagalbos ar iššūkio. Vienam gali reikėti daugiau laiko ir papildomo mokymo, kitam – kitokio paaiškinimo ar darbo mažesnėje grupėje, dar kitam – sudėtingesnių užduočių. Tyrimai pagrindžia galimybę išlaikyti bendrus mokymosi tikslus, lanksčiau skiriant laiką ir pagalbą pagal mokinio pažangą.

Mokyklose turėtų daugėti lankstesnių ugdymo praktikų ir erdvės ieškoti veiksmingesnių sprendimų – nuo laikino mokinių grupavimo pagal konkretų poreikį ir papildomo mokymosi laiko iki adaptyvių skaitmeninių bei DI priemonių, padedančių geriau pritaikyti individualų mokymą.

Tvirta tapatybė ir atvirumas pasauliui

Švietimas turi rengti jauną žmogų veikti atvirame ir sparčiai besikeičiančiame pasaulyje – suprasti globalius procesus, mokėti užsienio kalbas, pažinti kitų šalių mokslo, kultūros ir idėjų pasiekimus. Kartu jis turi ugdyti gebėjimą kurti Lietuvos ateitį, puoselėti lietuvių kalbą ir kultūrą, suprasti mūsų istoriją ir prisiimti atsakomybę už demokratinę valstybę. Šie tikslai vienas kitam neprieštarauja.

Todėl kiekvienam Lietuvos mokiniui reikia tvirto kalbinio, istorinio, kultūrinio ir pilietinio pagrindo, kartu paliekant mokyklą atvirą pasauliui ir jo pažinimui. Tvirtas savo tapatybės suvokimas padeda drąsiau veikti pasaulyje, o atvirumas kitoms patirtims leidžia geriau suprasti ir kurti savąją.

Tęstinumas ir inovacija

Švietimo sistema gana inertiška. Tai gali būti jos stiprybė, kai padeda išlaikyti pasiteisinusias praktikas, ir silpnybė, kai trukdo laiku reaguoti į naujus iššūkius. Todėl Lietuvai reikia gebančios mokytis švietimo sistemos – su aiškia ilgalaike kryptimi ir atsakingu pokyčių valdymu. Naujas priemones turime išbandyti, vertinti jų poveikį ir plėsti tai, kas pasiteisina, remdamiesi duomenimis, tyrimais ir pačių mokyklų patirtimi. Tam reikia ir stipresnio Nacionalinės švietimo agentūros vaidmens – ne tik administruoti pokyčius, bet padėti jiems nueiti visą kelią nuo politinio sprendimo iki realaus pasikeitimo mokykloje.

Artimiausių metų užduotis – įveiklinti jau turimus švietimo duomenis ir prasmingai panaudoti dirbtinio intelekto galimybes. Duomenys apie mokinių pasiekimus ir ugdymo procesą turi tapti praktiniu įrankiu mokyklai: padėti anksčiau pastebėti spragas, stebėti pažangą ir lanksčiau organizuoti ugdymą pagal skirtingus mokinių poreikius. Dirbtinis intelektas gali padėti mokytojui analizuoti informaciją, pritaikyti užduotis ir mažinti techninio darbo naštą. Šiandien visa tai palikta švietimo politikos paraštėse.

Pastaruosius dvejus metus švietimo valdyme matome daugiau reagavimo į pavienes problemas nei nuoseklaus sisteminių iššūkių sprendimo. Sudėtingi sprendimai atidedami, tai grindžiant siekiu išlaikyti sistemos „stabilumą“. Tai ne stabilumas, o greičiau atsakomybės vengimas, žingsnis po žingsnio vis žemiau nuleidžiant švietimo valdymo kartelę.