Praeitis turi būti saugoma ateičiai

Skaudžiausių XX-ojo amžiaus Lietuvos istorijos akimirkų liudijimams ne kartą grėsė išnykimas: masinių tremčių neigimas, kovų už nepriklausomybę niekinimas ir savos įvykių versijos pateikimas ilgus okupacijos metus buvo norma. Premjero patarėjas Liutauras Kazlavickas pastebi, kad vis dėl to šio istorinio laikmečio pėdsakai nenustojo nykti ir šaliai atgavus nepriklausomybę. Jo teigimu, būtina įdėti daug pastangų siekiant juos išsaugoti ateities kartoms.

Nuo tremties ir rezistencijos laikotarpio praėjo dar palyginti nedaug laiko, tačiau dalis šio laikotarpio atminimo sparčiai nyksta. Kokios to priežastys?

Iki šiol trūko aiškaus teisės aktuose suformuoto valstybės požiūrio dėl būtinybės užtikrinti istorinės atminties, apimančios tremties ir rezistencijos laikotarpį sklaidą bei aiškaus siekio ar įsipareigojimo išsaugoti laisvės kovotojų atminimą, įamžinant ir išsaugant su jų veikla susijusias vietas. Todėl tokios istorinės vietos, kaip buvusios partizanų slėptuvės ar nedideli asmeninius archyvus eksponuojantys tremties ir rezistencijos muziejai, iš lėto nyko.

Pavyzdžiui, šiandien turime tokių muziejų, kurie dar prieš keletą dešimtmečių buvo įkurti privačia iniciatyva ir visą šį laiką veikė tik visuomeniniais pagrindais. Jie neturi valstybinio statuso, todėl negali pretenduoti į sistemingą valstybės finansavimą, o privačių lėšų pakanka tik būtiniausioms reikmėms. Didžiausia problema yra ta, kad šių muziejų steigėjams sulaukus garbaus amžiaus ir dėl sveikatos galimybių mažėjant jų aktyvumui, dažnu atveju net nebūtų kam perimti jų pradėtus darbus, taigi šioms įstaigoms grėstų išnykimas. Tokių atvejų jau yra buvę. Tai būtų didelis praradimas, nes tokiuose muziejuose sukaupta labai svarbi to meto istoriją atspindinti medžiaga, be to, nemaža dalis muziejų vykdo ir kitokias funkcijas, pavyzdžiui, edukacines programas jaunimui, taigi nunykus muziejams nebeliktų ir šių.

Vadovavote darbo grupei, kuri buvo sudaryta specialiai tokių muziejų problemoms spręsti. Prie kokių išvadų priėjote?

Viena svarbiausių darbo grupės išvadų – inicijuoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo pataisas, kurios suteiktų centrui papildomą funkciją „formuoti valstybinę politiką tremties ir rezistencijos muziejinių objektų srityje“. Tai reiškia, kad šis centras turėtų teisę ir pareigą koordinuoti tokių objektų veiklą, steigti regioninius objektus koordinuojančius centrus, teikti jiems metodinę pagalbą. Iki šiol nebuvo institucijos, kuri rūpintųsi tokių įstaigų priežiūra, tad jie dažnai buvo priklausomi tik nuo savivaldybių malonės.

Šios įstatymo pataisos Seime bus svarstomos rugsėjį. Jei jos bus priimtos ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras pradės rūpintis tokiais muziejais ir laisvės kovotojų slėptuvėmis, jie galėtų tapti svarbiais pilietinio ugdymo centrais, supažindinančiais visuomenę su autentiškais tremties ir rezistencijos laikotarpio liudijimais. Edukacinė tokių muziejų reikšmė ypač svarbi su šiuo Lietuvos istorijos laikotarpiu supažindinant jaunąją kartą.

Kodėl būtent jaunajai kartai taip svarbu pažinti šį istorinį laikotarpį ir gerbti jo atminimą?

Šis istorinis laikmetis – kur kas daugiau nei įvykių datos, priežasčių ir pasekmių rinkinys. Tai svarbios pilietiškumo pamokos, skiepijančios jauname žmoguje atsakomybės už savo šalį jausmą. Pasipriešinimo okupacijai laikotarpis puikiai atspindi šias vertybes ir ugdo jaunų žmonių pilietinį sąmoningumą.

Viena svarbesnių iniciatyvų siekiant šio tikslo – nuo praėjusių mokslo metų mokyklose sudaryta galimybė išsamiau dėstyti laisvės kovų istoriją, kurios mokymui leidžiama pasitelkti ne tik istorijos, bet ir pilietiškumo ugdymo pamokas, suformuojant 18 pamokų ciklą, skirtą būtent Laisvės kovoms. Tikimės, kad šios pamokos padės jauniems žmonėms geriau pažinti šį laikmetį, įsigilinti į asmenines bei istorines patirtis, padėjusias pagrindus tautos išlikimui ir svarbiems vertybiniams apsisprendimams.

Pasitaiko atvejų, kai Laisvės kovų istoriją bandoma nupiešti visai kitokiomis spalvomis. Paskutiniaisiais metais pasirodė knygų ir straipsnių, kuriuose bandoma perrašyti to laikmečio istoriją ir sumenkinti Laisvės kovų atminimą. Kokių papildomų iššūkių tai kelia?

Straipsniai ar knygos, kuriose neigiama sovietinė okupacija ar menkinamas partizanų atminimas neretai yra kurpiami pagal propagandos taisykles – juose pateikiama vienintelė tiesa, net jei ji paremta abejotinos kilmės šaltiniais. Tokios informacijos platinimas turi tam tikrų politinių tikslų – menkinant pagarbą šalies istorijai, kartu bandoma išmušti visuomenei iš po kojų tą pagrindą, ant kurio ir kuriasi pilietiškumas. Pažeidžiamiausia vėlgi yra jaunoji karta – ja manipuliuoti lengviausia. Tokie atvejai tik pagrindžia gilesnio istorinio pažinimo skatinimo valstybės lygiu poreikį.

#rinkimai2012 #istorinėatmintis