Merkio kraštas paviliojo turtinga istorija ir nuoširdžiais žmonėmis

Nusivylimas arba abejingumas. Apklausų duomenimis, būtent toks šalies jaunimo požiūris į politiką. Jauni žmonės beveik nesidomi politinėmis aktualijomis, nenoriai balsuoja rinkimuose ir vengia patys eiti į politiką. Tiesa, dažnai atrodo, kad jų ten nenori įsileisti senoji politikų karta. Kas dėl to pralaimi? Ne tik jaunimas, bet ir visa Lietuva. Bent jau taip mano Liutauras Kazlavickas, visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujantis dar nuo mokyklos suolo. Jis Varėnos-Eišiškių vienmandatėje apygardoje nutarė siekti rinkėjų paramos šių metų rinkimuose į Seimą. Kalbiname L. Kazlavicką apie tai, kodėl taip anksti nutarė pasinerti į politiką, o žmonių pasitikėjimo siekti būtent Varėnoje.

Į politiką – nuo šešiolikos

Politika Lietuvoje laikoma vyresnių žmonių reikalu. Dabartinių Seimo narių amžiaus vidurkis – beveik 50 metų. Kai kuriems tai tampa netgi savotiška pensija. Nemanote, kad Jums į politiką eiti dar kiek per anksti?

Mano nuomone, jaunystė – geriausias laikas pradėti dirbti valstybei, nes tuomet yra daugiausia užsidegimo, idealizmo ir energijos. Dėl to, kad Lietuvos politikoje tiek mažai jaunų žmonių, pralaimi ne tik jaunimas. To pasekmes jaučia visa visuomenė, nes valstybėje trūksta atsinaujinimo ir šviežių idėjų. Kai kur tie patys žmonės Seime dirba 3-4 kadencijas, tai yra 12-16 metų. O kai žmogus tiek laiko praleidžia darydamas vis tą patį, tarsi sustoja vietoje, tad neretai pritrūksta ne tik idėjų, bet ir nuoširdaus atsidavimo savo darbui.

Net ir Jūsų užduotas klausimas puikiai rodo, kad Lietuvos rinkėjai neretai bijo patikėti atsakomybę jaunam žmogui, nes neva šiam trūksta patirties. Bet juk patirtis yra sukaupiama nuosekliu darbu, o šiandieninis gyvenimo tempas ir galimybės dirbant nevyriausybiniame sektoriuje, jauniems žmonėms leidžia pakankamai greitai pažinti įvairias politinio ir visuomeninio gyvenimo sritis. Tereikia sąžiningo noro dirbti ir tobulėti.

Nors dar tik neseniai įkopėte į 4-ią dešimtį, politikoje ir visuomeniniame gyvenime esate jau daug metų. Vos 16-os prisijungėte prie Jaunųjų konservatorių lygos, pradėjote dalyvauti įvairių nevyriausybinių organizacijų veikloje. Kai kas sakytų, kad tokiame amžiuje turėtų labiau rūpėti linksmybės, o Jūs nė nebaigęs mokyklos puolėte į rimtas veiklas. Kas į tai pastūmėjo?

Visa ko pradžia buvo šeima. Manojoje su tėvais ir seneliais apie patriotiškumą ir asmeninę atsakomybę už Lietuvos ateitį kalbėjomės nuolat: per valstybines šventes, prie pietų stalo, aptariant politines aktualijas. Būtent dėl to taip anksti pradėjau dalyvauti įvairiose veiklose, kurios dar labiau augino atsakomybės jausmą.

Taip pat didelės įtakos man turėjo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo laikotarpis. Įsivaizduokite, 1990 metais man buvo 9 metai. Tai amžius, kai viską jau supranti, esi nepaprastai smalsus ir įvykiai daro didžiulį įspūdį. Niekuomet nepamiršiu laiko, praleisto budint prie televizijos bokšto ar stebint, kaip Vilniaus gatvėmis rieda tankai. Tokie ryškūs prisiminimai apie svarbiausias Tautos ir Valstybės akimirkas man tapo pačiomis geriausiomis pilietiškumo pamokomis. Jau tada supratau: kad ir ką nuspręsiu veikti gyvenime, tai bus susiję su Lietuva ir jos ateities kūrimu.

Svarbiau už pinigus

Nebuvo minčių sukti gyvenimo kita kryptimi – į verslą, karjerą? Juk jei nuo 16-os taip energingai būtumėte dirbęs kokioje įmonėje ar kūręs nuosavą verslą, dabar jau turėtumėte daug pinigų. Tuo tarpu Jūs vietoje to dalį savo energijos ir laiko skyrėte neatlygintinai veiklai visuomeninėse organizacijose.

Neapmokamas darbas nevyriausybiniame sektoriuje išugdo vieną labai svarbų bruožą – suvokimą, kad gyvenime yra kur kas svarbesnių dalykų nei asmeninė nauda ar pinigai. Nevyriausybinėse organizacijose žmonės neskaičiuoja laiko dirbdami dėl idėjų ir neklausia, kas jiems iš to; geriausias atlygis – darbo rezultatas.

Ir aš nesu kažkokia ypatinga išimtis. Džiaugiuosi savo aplinkoje matydamas vis daugiau būtent tokio pilietiškai aktyvaus jaunimo. Jie galvoja ne apie pinigus, o apie tai, kaip galėtų įsitraukti į valstybės ateities kūrimą, kaip prie to prisidėti. Kita vertus, darbas visuomeninėse organizacijose – vertingiausia galimybė pažinti įvairias gyvenimo sritis. Ir iš tiesų, galbūt šiandien būčiau pasukęs visai kitu keliu, jei ne darbas Vilniaus arkivyskupijos socialinių iniciatyvų forume, pagalbos šeimai centre, Lietuvos studentų sąjungoje ar kitose organizacijose, kuriose teko veikti. Tik dėl tos patirties šiandien kalbėdamas apie švietimo, socialinės srities ar jaunų žmonių problemas turiu labai aiškų matymą, nes šias sritis teko pažinti ne tik “popieriuose”.

Pakalbėkime apie rinkimus. Pastaraisiais metais sėkmingai dirbote Vyriausybėje, kur buvote atsakingas už švietimo politikos ir istorinės atminties išsaugojimo klausimus. Kas paskatino išmėginti jėgas rinkimuose į Seimą? Juk Vyriausybėje ar kitose valstybės institucijose taip pat galima nemažai nuveikti.

Dirbdamas Vyriausybėje ir darbo reikalais keliaudamas po Lietuvą turėjau galimybės su žmonėms kalbėtis apie problemas, kurios kyla kasdien, tačiau sprendžiamos ne taip sparčiai, kaip norėtųsi. Deja, tų rūpesčių yra labai daug. Ar tai būtų Varėna, ar Vilnius, ar Akmenė. Matydamas daugelį tų problemų supratau, jog jau turiu pakankamai žinių ir patirties, kad padėčiau jas spręsti. Tačiau kai kuriais atvejais, net ir su karščiausiu užsidegimu, padėti buvo neįmanoma. Seimo nario įgaliojimai leistų veikti plačiau ir spręsti žmonių keliamas problemas priimant konkrečius sprendimus.

Sužavėjo Varėnos krašto istorija

Tačiau Jūs esate vilnietis. Kodėl nusprendėte kandidatuoti toli nuo sostinės esančioje Varėnoje?

Tiesa, gimiau ir augau Vilniuje, tačiau mano seneliai sostinėje apsigyveno atvykę iš savo tėviškių Vyžuonose ir Pacentuose. O dėl manojo pasirinkimo kandidatuoti ne Vilniuje - gal nuskambės kiek keistai, bet man patinka bendrauti su tikrais žmonėmis. Tokiais, su kuriais gali nuoširdžiai ir atvirai pasikalbėti. Kurie sako tai, ką galvoja ir leidžia pašnekovui daryti tą patį. Aš noriu galėti pažvelgti žmogui į akis, paspausti ranką, išgirsti, kaip jis iš tikrųjų gyvena. Didmiestyje tą retai tepadarysi. Čia trūksta to nuoširdumo, betarpiško bendravimo, visi skuba, lekia, nemažą dalį kalbamų dalykų “įvelka” į patogų diplomatijos ir tolerancijos rūbą.

Pastaruoju metu Varėnos rajone praleidau labai daug laiko. Turėjau galimybę susitikti ir pasikalbėti su šimtais žmonių. Kartais išgirdus tai, kokių rūpesčių jie turi, su kokia neteisybe susiduria, net užverda kraujas. Tai būtent tos situacijos, kai žinai, kaip reikėtų padėti, tačiau įrankių tam neturi. Tuo įrankiu, kuris spręstų konkrečių žmonių problemas ir yra valstybės politika.

Taip pat turiu prisipažinti, kad Merkio kraštą pamilau ir dėl jo istorijos. Juk baigiau istorijos studijas Vilniaus universitete ir mane visuomet žavėjo Lietuvos laisvės kovos, ypač partizanų pasipriešinimas sovietų valdžiai. Dzūkijoje šios kovos buvo vienos atkakliausių, čia slapstėsi ir nepriklausomybės siekius puoselėjo daugybė išskirtinės drąsos ir pasiaukojimo žmonių. Pavyzdžiui, Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Domininkas Jėčys-Ąžuolis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas – jie visi kovėsi ir žuvo garsiojoje Dainavos partizanų apygardoje.

Noriu, kad kraštas su tokia ypatinga patirtimi prisikeltų naujam gyvenimui: kad sodybos netuštėtų, kad jaunimas norėtų grįžti čia, kad matytų galimybes įsitvirtinti ir kurti šeimas. Pats kraštas, jo gamta, tradicijos ir istorija – tokie turtingi, kad jo atsigavimui trūksta tik šiek tiek žmonių pagalbos ir sąžiningo, nuoširdaus darbo. Džiaugiuosi galėdamas prisidėti prie šio atgimimo ir augimo.

#rinkimai2012