Brandaus amžiaus žmonių gerovė nemaža dalimi priklauso nuo jaunosios kartos atsakomybės

Daugiau nei 20 proc. Lietuvos gyventojų – brandaus amžiaus žmonės, perkopę 60-ies metų kartelę. Didžioji jų dalis – pensininkai, pasitraukę iš darbo rinkos į užtarnautą poilsį po 40-ies metų ar dar didesnio darbo stažo. Deja, net ir visą gyvenimą darbščiai dirbę vyresni žmonės kol kas negali džiaugtis pensija taip, kaip tą daro Vakarų Europos gyventojai: keliauti po pasaulį, mėgautis turiningu laisvalaikiu, skirti laiko pomėgiams. Daugeliui tiesiog tenka rūpintis, kaip sudurti galą su galu ir iš gaunamos pensijos sumokėti už būstą, rasti pinigų maistui ir vaistams. O kada Lietuvoje išauš diena, kai vyresnio amžiaus žmogaus gyvenimas bus orus ir galėsime nebijoti pasenti?

Tai, kad senatvės pensijos staiga nepadidės iki Vakarų šalių lygio, turbūt jau supranta visi. Net jei šiuose rinkimuose iš kai kurių politinių partijų ir vėl girdime pažadus apie stebuklingą jų padidinimą, jau išmokome karčias pamokas ir žinome, kad tokie pažadai po rinkimų paprasčiausiai bus pamiršti, nes valstybė tiesiog neturi tiek pinigų. Tačiau galbūt yra kitų būdų palengvinti garbaus amžiaus žmonių gyvenimą? To paklausėme Liutauro Kazlavicko, kandidato į LR Seimą Varėnos-Eišiškių apygardoje.

„Tai, ką sakote, yra liūdna tiesa: deja, kriziniu laikotarpiu valstybė tiesiog neišgalėjo piliečiams teikti tiek socialinių garantijų, kiek norėjosi. Tačiau užklupusią krizę – išgyvenome ir tai nebuvo lengva, o ypatingai žmonėms, gaunantiems mažiausias pajamas. Dabar turime prie to artėti, kad mūsų senjorai galėtų tikėtis tokių pensijų, kokias gauna turtingesnių šalių gyventojai. Svarbūs žingsniai, siekiant atstatyti brandaus amžiaus žmonių pajamas į prieškrizinį lygį – jau žengti: ši Vyriausybė, taupydama ir vykdydama pažadus valstybės piliečiams, grąžino ankstesnių vyriausybių paliktas skolas – šių metų birželio mėnesį kompensavo 263 mln. litų nepriemokų daugiau nei 88 tūkstančiams senatvės pensininkų, dirbusių 1995-2002 metų laikotarpiu, nuo šių metų pradžios atstatytos valstybės socialinės pensijos, nuo rugsėjo 1-osios valstybinės pensijos atstatytos dirbantiems asmenims, o nedirbančiųjų pensijos į ikikrizinį laikotarpį grįš jau nuo 2013 m. sausio 1 d.

Labai varbu judėti toliau – kad pensijos būtų nuosekliai didinamos, nors ir ne milžiniškomis sumomis. Svarbu, kad jis vyktų nuolat, nuosekliai ir vyresni žmonės jaustų, kad situacija po truputį gerėja“, - savo nuomone dalijasi L. Kazlavickas.

Ar tai reiškia, kad žmonės turi pasisemti kantrybės ir laukti geresnių laikų? Juk kai kurie jų taip laukia jau daugelį metų?

Nemanau, kad turime raginti žmones dar pakentėti. Turime imtis visų įmanomų priemonių jau dabar, kad brandaus amžiaus žmonių gyvenimo kokybė pagerėtų. Pinigai – ne vienintelis dalykas, nuo kurio priklauso gerovė. Yra daugybė kitų veiksnių, dėl kurių tėvai ir seneliai Lietuvoje kartais pasijunta niekam nereikalingi. Kalbu apie socialinę aplinką, kurioje gyvename. Visų pirma, pagarbą vyresniajai kartai ir galimybę jiems aktyviau dalyvauti visuomenės gyvenime, perduoti savo sukauptą vertingą patirtį, kuri neįkainojama.

Juk šiandien iš jaunimo kartais galima išgirsti ir tokių pasisakymų, kad senoliai nėra nusipelnę didesnių pensijų, nes dirbo tarybiniais laikais ir nieko nesukūrė. Tokia nuomonė atsiranda dėl savo krašto istorijos neišmanymo ir nesupratimo, kiek esame skolingi kartoms, kurios augo ir gyveno čia prieš mus.

Todėl esu įsitikinęs, kad norėdami užtikrinti kuo saugesnę ir gražesnę senatvę vyresniems Lietuvos žmonėms, dažnai turime pradėti nuo jaunimo. Nuo jaunimo, kuris jaustų pagarbą vyresniajai kartai ir aiškiai suvoktų, kad dirbdami ir skaidriai mokėdami mokesčius padedame valstybei rūpintis savo seneliais ir artimaisiais, kurie to tikrai nusipelnė savo sąžiningu darbu.

#rinkimai2012 #socialinėpolitika