Interviu dienraštyje "Lietuvos žinios": Išlaikytinių mentalitetą būtina išrauti

Seimo narys konservatorius Liutauras Kazlavickas įsitikinęs, kad daugelis socialinių problemų yra akivaizdus visuomenėje įsitvirtinusio susvetimėjimo, atsakomybės stokos ir žemos tarpusavio santykių kultūros rezultatas.

Seimo narį kalbino TOMAS BAŠAROVAS

Seime esate naujokas, ar jau spėjote apsiprasti su naujomis savo pareigomis ir atsakomybe?

Seime, kaip institucijoje naujoku nesijaučiu. Šios institucijos veiklos principus ir nemažą dalį procedūrų turėjau progą pažinti dar prieš 9 metus, kai tekdavo lankytis Švietimo, mokslo ir kultūroskomiteto posėdžiuose atstovaujant studentų interesams. Tuo metu ėjau Lietuvos studentų sąjungos viceprezidento pareigas, buvau atsakingas už akademinio proceso bei socialinius klausimus. Vėliau dirbau Seimo nario padėjėju, o pastaruosius trejus metus - Ministro Pirmininko patarėju švietimo klausimams. Per visą šį laikotarpį teko įgyti labai įvairiapusės patirties, bendrauti su daugeliu žmonių, pažinti švietimo ir socialinių reikalų sritis, tad kokių nors ypatingų pastangų tam, kad savo darbe jausčiausi gerai – nereikėjo.

Juolab, kad iki tapdamas Seimo nariu – daugiau nei pusę metų diena iš dienos turėjau galimybę pabendrauti su tūkstančiais žmonių, pažinti kasdienius rūpesčiusbei lūkesčius. Dalyvaudamas rinkimuose aiškiai suvokiau, kokią atsakomybę ketinu prisiimti ir su kokia viltimi į jaunus politikus žiūri mūsų žmonės. Tą pasitikėjimą labai branginu ir noriu jį pateisinti nuoširdžiu darbu.

Priklausote Socialinės apsaugos ir darbo komitetui. Ar jaunam politikui pakanka gyvenimo patirties pamatyti žmonių negandas, išgirsti jų problemas?

Greičiausiai gyvenimo patirties negalėtume matuoti amžiumi, juk kiekvieno žmogaus situacija – labai skirtinga, tačiau pažinti žmonių rūpesčius – jaunystė visai netrukdo. Tiesiog reikia daugbendrauti, mokėti išklausyti žmones, nuoširdžiai gilintis į problemas ir galvoti, kaip ir kuo gali prisidėti jas spręsdamas. Kartais žmonėms reikia paprasto ir nuoširdaus patarimo, kaip susidoroti su kasdieniais rūpesčiais.

Apmaudu, kai supranti, kad tuos patarimus ar atsakymus žmogus galėjo gauti jau seniai, nes problema gali būti lengvai sprendžiama savivaldos lygmeniu. O kitais atvejais, pabendravus su skirtingų regionų žmonėmis, pastebi ydingas tendencijas, kurių sprendimams vieta – išties Seime. Vienas iš tokių pavyzdžių – tai, jog šiandien regionuose iš pašalpų gyventi pramokę verčiasi lengviau, nei jauna, sąžiningai dirbanti šeima. Taip pat apmaudžiai dėl socialinės sistemos ydų jaučiasi ir regioniniai verslai, kuriems tikrais spąstais tampa darbuotojai, norintys uždirbti tik tam tikrą ribinę sumą, kad neprarastų pašalpų ar kompensacijų, nes taip labiau "apsimoka". Ir panašių situacijų – nemažai įvairiose srityse.

Kokias šiandien matome opiausias socialines problemas, kurias reikia spręsti nedelsiant?

Daugelis socialinių problemų yra akivaizdus visuomenėje įsitvirtinusio susvetimėjimo, atsakomybės stokos ir tarpusavio santykių kultūros rezultatas. Šių minėtų visuomenės skaudulių priežastys labai įvairios, o vaisiai - gausiai užpildomos vaikų globos įstaigos, likimo valiai vaikų paliekami senoliai, plintančios įvairios priklausomybės formos ar vis giliau įsitvirtinantis išlaikytinių mentalitetas.

Todėl pagrindiniai principai, kuriais turėtume vadovautis priimdami naujus sprendimus socialinėspolitikos srityje – dėmesys norintiems dirbti ir kurti, išlaikyti šeimas bei rūpintis brandaus amžiaus artimaisiais. Ir atsakinga valstybės pagalba tiems, kurie negeba suvokti, kad viskas šiame gyvenime yra įgyjama ir uždirbama asmeninėmis pastangomis bei sąžiningu darbu. Svarbu su šaknimis rauti išlaikytinių mentalitetą, kol šis dar tik pradeda įsitvirtinti.

O vienu skubesnių uždavinių išskirčiau būtinybę kuo greičiau sukurti kompleksinės pagalbos krizėje atsidūrusioms šeimoms paslaugų tinklą. Turime persvartyti esamas socialines paslaugas irgalvoti apie veiksmingesnes prevencines programas, nes iki šiol veikusių rezultatas – nepakankamas. Norėčiau tikėti, kad artimiausiu metu pavyks įvertinti galimybes į socialines paslaugas teikiančių organizacijų tinklą aktyviau įtraukti nevyriausybines organizacijas bei vietos bendruomenes, juk nemaža dalis jų yra sukaupusios labai vertingos patirties. Gerosios praktikos pavyzdžių yra ne tik užsienyje, jų turime ir Lietuvoje. Svarbiausia šeimoms pagelbėti išsikapstyti iš nedidelių duobių, kol jos nepradeda riedėti į socialinį užribį.

Nesuklysiu sakydamas, kad vienas iš Jūsų politinės veiklos interesų – istorinės atminties išsaugojimas. Kokiomis priemonėmis siūlytumėte puoselėti pagarbą istorijai?

Matau tris istorinės atminties puoselėjimo ašis. Pirma, jaunoji karta turi pakankamai sužinoti apie kovas dėl laisvės ir tautos išlikimo. Antra, valstybė privalo globoti tremties ir rezistencijos muziejus bei ekspozicijas. Trečia, turi būti skatinamos ir plėtojamos su istorine atmintimi susijusios nevyriausybinių organizacijų iniciatyvos.

Džiaugiuosi, kad dar dirbdamas LRV galėjau prisidėti prie galimybių integruoti istorijos ir pilietiškumo pagrindų pamokas, laisvės kovų istorijai skiriant ne mažiau kaip 18 pamokų.

Iš jau nuveiktų darbų Seime norėčiau paminėti kartu su bičiuliais įregistruotą įstatymo pataisų projektą, kuriuo siekiama užtikrinti istorinės atminties sklaidą, išsaugoti laisvės kovotojų atminimą, įamžinant ir išsaugojant su jų veikla susijusias vietas.

Dar viena iniciatyva – siūlymas Lukiškių aikštei suteikti Laisvės aikštės pavadinimą. Apie aikštės atnaujinimą, įprasminant už Lietuvos laisvę kovojusiųjų atminimą ir šios, Vilniaus širdyje esančios erdvės pritaikymą reprezentacinėms Lietuvos reikmėms kalbame jau daugiau kaip dešimtmetį, tačiau aikštės atnaujinimo projektas juda labai lėtai. Kokius dar veiklos prioritetus esate išsikėlęs šioje Seimo kadencijoje?

Be jau aptartų pagalbos šeimai, senjorams, istorinės atminties įamžinimo temų, labai norėčiau, kad pavyktų sutelkti tiek kolegas Seimo narius, tiek institucijas, nevyriausybines organizacijas bei verslo sektorių sprendimų paieškai, kaip atgaivinti Lietuvo regionus, kuriuose nemaža dalis žmonių gyvena gana sunkiai ir liūdnai. Tuomet į savo gimtuosius miestus bei miestelius norės grįžti ir jaunimas, susitvarkys demografinė pusiausvyra, išsispręs ir daugelis kitų problemų, kurias šiandien tenka matyti mažuosiuose miestuose ir kaimuose.

Informacija iš dienraščio "Lietuvos žinios"

#socialinėpolitika #pagalbašeimai