Seime aptartos Jungtinių Tautų vaiko teisių komiteto rekomendacijos Lietuvai

Praėjusią savaitę Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys Liutauras Kazlavickas ir NVO vaikams konfederacija organizavo konferenciją „Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos Lietuvoje įgyvendinimo aktualijos“, kurioje nevyriausybinių organizacijų ir valstybės politiką vaiko teisių apsaugos srityje formuojančių institucijų atstovai aptarė Jungtinių Tautų vaiko teisių komiteto pastabas, išklausė ir vertino atsakingų institucijų planus šioms pastaboms įgyvendinti.

Pasak parlamentaro Liutauro Kazlavicko, rūpestis vaiko augimu ir gerovės aplinka — šeima, valstybėje privalo tapti pagrindine politikos ašimi, kuriant vaiko teisių apsaugos priemones. Jeigu pripažįstame, kad visapusiškai ir harmoningai vaikas augti gali tik šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą, turime nuo skambių šūkių, pagaliau pereiti prie nuoseklios, konkrečiomis priemonėmis, veiksmais bei aiškiais principais paremtos šeimos institutą stiprininčios politikos.

„Turime nuosekliai laikytis pozicijos, kad valstybei nederėtų bandyti užimti vis daugiau erdvės tarp vaiko ir šeimos ir pripažinti principą, kad viešoji valdžia įžengti į asmeninę namų erdvę turėtų tik esant grubiems teisių pažeidimams tarp šeimos narių ir tik tam, kad kiekvieno teisės būtų atstatytos teisingu ir deramu būdu. Tuo pačiu turime galvoti, kaip tinkamai pasinaudoti ES 2014-2020 m. finansinės perspektyvos lėšomis, kad šeimos mūsų valstybėje, ypatingai kriziniais momentais, galėtų tikėtis pagalbos ir paramos“, — teigia Socialinių reikalų ir darbo komitete dirbantis Liutauras Kazlavickas.

Konferencijos metu skaitytuose pranešimuose nevyriausybinių organizacijų atstovai apgailestavo, kad strateginiuose dokumentuose išsikelti socialinės įtraukties politikos tikslai — vaikų skurdo panaikinimas ir paramos šeimai stiprinimas bei paslaugų šeimai prieinamumo gerinimas, liko neįgyvendinti. „Paslaugų vaikams ir šeimoms sistema bendruomenėse kuriasi labai lėtai, todėl Lietuvoje veikiantys dienos centrai pagal vietų skaičių gali pasirūpinti tik ketvirtadaliu vaikų iš socialinės rizikos šeimų poreikių“, — atkreipė dėmesį NVO vaikams konfederacijos direktorė Elena Urbonienė.

Ji taip pat pastebėjo, kad psichikos sveikatos centrai, kurie pavaldūs LR sveikatos apsaugos ministerijai, neužtikrina reikiamų paslaugų prieinamumo, nes didžiojoje dalyje centrų nėra vaikų psichiatrų ir psichologų. Konferencijoje konstatuota, kad yra didelis atotrūkis tarp vaikų poreikių ir teikiamų paslaugų visose, t.y. socialinėje, švietimo, sveikatos, ir teisingumo srityse. Atkreiptas dėmesys, kad valstybė skiria nepakankamai lėšų savižudybių ir traumatizmo prevencinėms programoms, nors pagal šiuos rodiklius Lietuvos padėtis ES yra blogiausia.

Kritikos iš nevyriausybinių organizacijų sulaukė ir vangiai vykdoma vaikų globos sistemos pertvarka, kurioje pasak nevyriausybininkų per mažas darbo su šeimomis bei realaus netekusių tėvų globos vaikų skaičiaus sumažinimo akcentas, nepagrįstai šeimynos pagal priimtą įstatymą performuotos į juridinius asmenis ir toliau vykdomas nepalankus šeimynoms įstatymo keitimas. Akcentuota, kad valstybėje vis dar nėra holistinės nepilnamečių justicijos sistemos ir atitinkamų programų tęstinumo, nepilnamečių teismų ir specializuotų teisėjų bei vienkartinės vaiko apklausos praktikos.

Konferencijos pabaigoje dalyvių priimtoje rezoliucijoje rekomenduojama Seimui atkurti Vaiko ir šeimos komisiją Lietuvos Respublikos Seime, taip pat siūloma nuo 2014 m. atskiromis eilutėmis nacionaliniame ir savivaldybių biudžetuose numatyti vaiko gerovės politikai skiriamas lėšas. Vyriausybė raginama persvarstyti šiuo metu prie LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veikiančios tarpžinybinės Vaiko gerovės tarybos vietą valstybės sąrangoje, priskiriant ją LR Vyriausybės kompetencijai. Siūloma numatyti realias lėšas programoms, susijusioms su vaiko gerove ir pozityviąja socializacija, vaikų nusikalstamumo prevencija, vasaros poilsiu, motinos ir vaiko sveikatos apsauga, vaikų psichikos sveikata, patyčių, savižudybių ir traumatizmo prevencija, rengimo šeimai ir lytinio ugdymo, vaiko ir jo tėvų (globėjų, įtėvių) santykių krizių prevencija ir reabilitacija. Raginama atlikti išsamią turimų išteklių ir teikiamų socialinių paslaugų (socialinio krepšelio), reikalingų vaikams ir šeimoms bei globėjams, analizę, sukurti nesimokančių ir nelankančių mokyklų bei dingusių vaikų duomenų bazę, išsiaiškinti priežastis ir siekti mažinti tokių vaikų skaičių. Rezoliucijoje taip pat akcentuojama būtinybė kurti Nacionalinę apsaugos nuo smurto prieš vaikus strategiją ir infrastruktūrą, o vaikams nusikaltimų aukoms suteikti pagalbą ir paramą teismo proceso metu, taip pat užtikrinti reabilitacinę bei reintegracinę pagalbą.

Ypatingą susirūpinimą konferencijos dalyviai reiškė dėl šiuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rengiamo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto. Vertindami esamą projektą, konferencijos dalyviai siūlo Vyriausybei rengiamo įstatymo projekto nuostatas pilnai suderinti su JT Vaiko teisių konvencija ir ET Lancarotės konvencija.

Pranešimus konferencijoje skaitė NVO vaikams konfederacijos direktorė Elena Urbonienė, Algirdas Šeselgis (Socialinių reikalų ir darbo viceministras), Vaiko teisių kontrolieres vyr. patareja Eivilė Temaitytė, NVO vaikams konfederacijos garbes prezidentė prof. Giedrė Kvieskiene, Jovita Majauskaitė (UNICEF vykdomoji direktorė), Sveikatos apsaugos ministerijos Motinos ir vaiko sveikatos valdybos Vaikųsveikatos skyriaus vedeja Anželika Balčiunienė, Algimantas Šimaitis (Švietimo ir mokslo ministerijos atstovas) ir dr. Eglė Celiesiene.

#socialinėpolitika #NVO #pagalbašeimai #vaikoteisės #darnišeima