Esminiai švietimo iššūkiai – Vyriausybės darbotvarkės paraštėse

Darbą baigusi Gintauto Palucko vadovaujama Vyriausybė švietime sukėlė nemažai lūkesčių – žadėjo daugiau stabilumo „reformų išvargintai“ bendruomenei. 

Visgi šis pažadas jau pirmaisiais mėnesiais pasirodė esąs tik priedanga vizijos ir kompetencijų stokai. Realybėje švietimo bendruomenė kuriam laikui gavo pauzę be turinio, o vėliau išryškėjo akivaizdus negebėjimas įvertinti platesnio švietimo konteksto ir numatyti sprendimų pasekmių.  

Taigi, stabiliai nėra krypties, sprendimai virsta improvizacijomis, kurių natūrali pasekmė – naujos krizės ir gilinamos uždelstos problemos. 

Sprendimų vilkinimas – tapęs veiklos modeliu

Ryškiausias problemos gilinimo pavyzdys – tautinių mažumų švietimas. Nacionalinės švietimo agentūros tyrimai šiemet aiškiai parodė: rusakalbių mokinių lietuvių kalbos pasiekimai ženkliai atsilieka nuo bendraamžių – net pusė ketvirtokų nesurinko nė 5 balų iš 10. Ministerija, žinodama šiuos skaičius, vietoje problemos sprendimo pasirinko priešingą kryptį – tautinių mažumų pradinukai ir toliau turės 350 lietuvių kalbos pamokų mažiau nei kiti šalies mokiniai.

Tai reiškia sąmoningą sprendimą palikti šiuos Lietuvos vaikus kalbinėje atskirtyje ir apriboti jų galimybes ateityje siekti lygiaverčių karjeros ir pilnaverčio gyvenimo galimybių.   

Sprendimų nukėlimą ateičiai matėme ir imigrantų integracijos klausimu – atšauktas reikalavimas dėl lietuvių kalbos mokėjimo lygio karo pabėgėliams, dirbantiems aptarnavimo srityje. Sprendimas turėjo įsigalioti jau 2026 m. – nuo tol gyventojų aptarnavimas turėtų vykti tik valstybine kalba, tačiau Ministerija pateikė siūlymus stabdyti pasirengimą šiam pokyčiui. Rezultatas – vietoje integracijos stiprinimo, pasirinktas atidėliojimas. Visuomenei nusiųsta žinutė, kad valstybinės kalbos mokėjimas nėra nei prioritetas, nei būtina integracijos sąlyga. 

Dar vienas pavyzdys – mobiliųjų telefonų naudojimas mokyklose. Apie šios problemos mastą kalba mokslininkai, psichologai, tėvai ir patys mokiniai: telefonai trukdo mokytis, gilina dėmesio sutrikimus, skatina priklausomybes, o internetinės patyčios dar labiau silpnina emocinę sveikatą. Reaguodami į esamą situaciją, kartu su kolegėmis Radvile Morkūnaite-Mikulėniene ir Daiva Ulbinaite registravome įstatymo pataisas, kurios užtikrintų aiškų teisinį pagrindą riboti telefonų naudojimą mokyklose. Projektas pateiktas dar ankstyvą pavasarį, tačiau Ministerija iki šiol delsia su išvadomis, be kurių pataisos stringa svarstymo stadijoje. O vietoje laukto sprendimo nacionaliniu lygmeniu, po kelių mėnesių vilkinimo galiausiai pasiūlė esamą situaciją spręsti rekomendacijomis, taip palikdama problemą pačių mokyklų atsakomybei. 

Ir apskritai verta pastebėti, kad įstatymo nuostatą teikti išvadas naujiems įstatymų projektams per 30 dienų, Ministerija linkusi pamiršti, naujasis jos modus operandi – mėnesių mėnesiais kaupti projektus stalčiuose be jokios reakcijos. Nes jei reaguosi – teks veikti. O to neskubama daryti.  

Įstatymų leidybos vakuumas 

Svarbu paminėti tai, kad beveik 9 mėnesių buvusio Vyriausybės veiklos laikotarpio Ministerijai nepakako ir tam, kad pateiktų bent vieną reikšmingesnę švietimo srities teisės akto iniciatyvą. Jų tiesiog nebuvo, nes Ministerija tiesiog administravo kasdienybę tokią, kokia ji yra. Reikia pripažinti, kad toks švietimo politikos formavimo vakuumas buvo nulemtas Vyriausybės programos. Programos svarstymo metu su TS-LKD kolegomis kvietėme valdančiuosius atkreipti dėmesį, kad joje nėra nei aiškios švietimo krypties, nei realių priemonių spręsti opiausias problemas. Panašu, kad socialdemokratai iš anksto pasirinko būti pasyvūs švietimo politikoje ir nesiimti sisteminių iššūkių sprendimo. 

Egzaminų balų skandalas – tik simbolis, ką reiškia sprendimai iš anksto nevertinant pasekmių  

Na ir kadenciją vainikavę +10 balų prie šiųmečių egzaminų rezultatų, kai Ministerija dirbtinai koreguodama visų valstybinių egzaminų rezultatus ne tik iškreipė stojančiųjų konkurenciją, bet ir sumenkino pasitikėjimą visa egzaminų sistema bei sukėlė teisinių abejonių. Tai, kas turėjo būti pagalba keliems, virto krize tūkstančiams. Galiausiai atsakomybė suvaldyti situaciją permesta aukštosioms mokykloms. Šis atvejis parodė, kas nutinka, kai trūksta politinės atsakomybės ir kompleksinio požiūrio į švietimo politiką. Tai toks tas žadėtasis stabilumas.  

Ar naujas Vyriausybės startas – dar trys metai „stabilumo”?  

Priešakyje – dar treji socialdemokratų valdymo metai. Netrukus naujoji Vyriausybės vadovė pristatys komandą ir darbų programą. Tačiau jei kryptis ir Ministerijos komandos požiūris nesikeis, didžiausi švietimo iššūkiai, panašu, ir toliau bus nustumti į paraštes. 

Švietimo politika negali būti grindžiama sprendimų vengimu. Turime eilę iššūkių, kuriems būtinas aiškus politinis dėmesys ir nuoseklus darbas:  

Mokytojų bendruomenės amžėjimas. Tyrimai rodo, kad Lietuvos mokytojų amžiaus vidurkis – apie 50 metų. Mokyklose dirba net 8,7 proc. mokytojų, sulaukusių pensinio amžiaus (65 metai ir vyresni). Ypatingai trūksta fizikos, matematikos, lietuvių kalbos, biologijos, chemijos naujosios kartos mokytojų. Ir prognozė ateičiai nėra gerėjanti: štai fizikos pedagogiką šiemet pasirinko tik 3 stojantieji, kai tuo tarpu mokyklose pensinio amžiaus sulaukusių šio dalyko pedagogų skaičius viršija 17 proc. Panašu, kad pokyčiui nebeužtenka vien atlygio ar sąlygų gerinimo mokytojams – būtina kryptinga intervencija planuojant prioritetinių studijų patrauklumą ir pedagoginės krypties studijų programų plėtrą, kad dalykininkų poreikis ir pasiūla būtų subalansuota. Taigi, reikia kompleksinės situacijos analizės ir įžvalgaus strateginio planavimo šioje srityje.  

Mokinių pasiekimų netolygumas. PISA duomenimis, Lietuvos mokiniai iš pasiturinčių šeimų matematikos testuose vidutiniškai lenkia silpnesnės socioekonominės padėties vaikus 92 taškais. Prie to prisideda ir miestų–kaimų skirtis. Reikia sprendimų dėl resursų perskirstymo, pedagogų mobilumo, mokyklų tinklaveikos, susisiekimo, taip pat dėl mokytojų kompetencijų ir motyvacijos stiprinimo. 

Lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose. NŠA duomenys rodo, kad tautinių mažumų mokyklų mokinių lietuvių kalbos pasiekimai žemesni, todėl ribojamos jų galimybės stoti į aukštąsias mokyklas, siekti karjeros ir pilnai socializuotis visuomenėje. Valstybinės kalbos stiprinimas – ne tik praktinė, bet ir pilietinė pareiga, padedanti integracijai, mažinanti atskirtį ir stiprinanti valstybingumą. TS-LKD yra parengusi ir šios kadencijos Seimui pristačiusi visą pasiūlymų paketą, kaip situaciją gerinti. Ir čia sprendimai yra būtini, juos tiesiog reikia norėti padaryti.  

Pasiekimų vertinimo sistema. Mokyklose per daug orientacijos į egzaminus. Net pakeitus programas, nemokame tinkamai įvertinti realių žinių ir įgūdžių, reikalingų gyvenime bei darbo rinkoje. Jei neperžiūrėsime vertinimo sistemos, kasmet būsime stebinami brandos egzaminų rezultatais. Turime pradėti matuoti tai, ko mokome, o ne mokyti to, ką gebame pamatuoti. 

Vadovėlių trūkumas. Pasikartojantis vadovėlių stygius naujų mokslo metų pradžioje rodo struktūrinį proceso koordinavimo trūkumą. Ugdymo turinį mokytojai ir moksleiviai priversti susikrapštyti iš daugybės šaltinių. Tinkamų mokymo priemonių pasirinkimas šiandien priklauso nuo atskiros įstaigos, mokytojų kompetencijos, kūrybiškumo, motyvacijos ir gebėjimo improvizuoti. Iš čia papildomos atsakomybės našta mokytojui ir tam tikra „loterija” vaikams, kurioje su kūrybiškais mokytojais pasiseka ne visiems vienodai. Vadovėlio idėja nėra pasenusi – būtina tvarkyti rengimo ir leidybos sistemą. 

Emocinė aplinka mokykloje. Tiek mokytojai, tiek mokiniai akcentuoja emocinius sunkumus, patiriamus mokykloje. Vos 14 % Lietuvos mokytojų mano, kad mokytojo profesija vertinama visuomenėje. Vertindami kasdien neigiamai mokytojų emocinę gerovę veikiančius veiksnius mokytojai vardija per didelį darbo krūvį, perteklinę biurokratiją ir dideles klases. Svarbi ir vaikų emocinė sveikata – savikontrolė, bendradarbiavimas, gebėjimas tvarkytis su sunkumais, patyčių prevencija. Tai ne pavienės emocinio saugumo stokos ar prestižo temos, o kompleksinis klausimas, reikalaujantis rimto dėmesio.  

Ir tai nėra baigtinis sąrašas, tai tik dalis svarbių klausimų, nuo kurių priklauso, ar mūsų vaikai gaus tokį išsilavinimą, kuris leis jiems sėkmingai kurti savo ateitį čia, Lietuvoje. Tai klausimas, kaip mes apskritai žiūrime į savo vaikus – ar mums rūpi, kad jie augtų laisvi, laimingi, motyvuoti, atsakingi, turintys galimybių pasaulyje ir mylintys Lietuvą?  

Šiandien į šį klausimą kviečiu atsakyti Lietuvos socialdemokratus, kurie drąsiai primena apie žmonių jiems suteiktą mandatą. Raginu nepalikti švietimo paraštėse ir drąsiau prisiimti atsakomybę už mūsų vaikus.  

Apžvalga išspausdinta TS-LKD leidinyje „Tėvynės sąjungos žinios" Nr. 61, 2025 rugsėjo 6 d.