Mokinių interesai ir ugdymo kokybė turėtų būti svarbiausiais rodikliais apsisprendžiant dėl minimalaus mokinių skaičiaus vienuoliktokų klasėse

Viešojoje erdvėje nuskambėję naujosios švietimo ministrės Rasos Popovienės siūlymai mažinti mokinių skaičiaus kartelę vienuoliktokų klasėse nuo 21 iki 12 ar 15 sulaukė plataus atgarsio tiek švietimo bendruomenėje, tiek tarp Seimo narių. Švietimo ir mokslo komiteto narys Liutauras Kazlavickas ragina į šiuos pokyčius žiūrėti atsakingai ir analitiškai, o ne tik kaip į administracinio reguliavimo klausimą.

„Pirmas klausimas, kurį turime užduoti – kodėl 12, o ne 15 ar 21? Juk šie skaičiai ne iš piršto laužti – jie atsirado neatsitiktinai, siekiant užtikrinti kokybišką ugdymą. Jei visoje mokykloje vienuoliktokų bus vos 12, kyla esminis klausimas – kokį platų pasirenkamų dalykų spektrą jie turės? Ar tokia mokykla pajėgs išlaikyti kokybę, ypač kai kalbame apie dalykus, reikalaujančius specializuotos įrangos ir aukštos kvalifikacijos mokytojų – pavyzdžiui, fiziką ar chemiją?“, – svarsto L. Kazlavickas.

Nors Vyriausybė sprendimą motyvuoja interesu išsaugoti mažesnes mokyklas regionuose, Seimo narys įsitikinęs, kad pokyčių centre turėtų būti ne institucijų ar savivaldybių patogumas, bet mokinių interesai. „Kiekvienas sprendimas turi būti vertinamas per vaikų ateities galimybių prizmę – ar jie gaus kokybišką išsilavinimą, kuris leis jiems pasirinkti savo kelią tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų?“, – pažymi parlamentaras.

Anot L. Kazlavicko, būtina išlaikyti ir stiprinti kokybinius gimnazijų kriterijus, kurie užtikrintų tolygią ir konkurencingą švietimo sistemą visoje Lietuvoje. Jis pabrėžia, kad laukia nuoseklios diskusijos su švietimo bendruomene, ekspertais bei tėvų atstovais, kad sprendimai nebūtų priimami skubotai, o atlieptų realius mokinių ugdymo poreikius.